Verslo lyderystė krizės metu. Ko šiandien galime pasimokyti iš šimto metų senumo istorijos?

2021 03 19

Sutarkime dėl sąvokų: vadovas ir lyderis nėra tapatu. Vis dėlto, krizės metu būtent vadovai-lyderiai ir jų savybės yra tai, kas padeda valstybėms ir verslo įmonėms prisitaikyti ir atsilaikyti.

Idealu, jei vadovaujančias pareigas užimantis žmogus ne tik valdo, bet ir imasi lyderystės  parodyti komandai viziją, drąsiai priimti naujoves, palaikyti komandos vertybes, skirti dėmesio individualiems poreikiams ir emocinei atmosferai. Labai dažnai vadovai šias užduotis pamiršta, o renkasi tik vadovauti, t.y. valdyti, tačiau krizės akivaizdoje būtent vadovai-lyderiai pasiekia geriausius rezultatus.

Antriesiems pandemijos metams – daugiau lyderystės

Būtent vadovai-lyderiai visame pasaulyje rado būdų sėkmingai išnaudoti pandemijos sukurtas galimybes. Tai ypač matosi skaitmeniniame sektoriuje: masiškai į internetą persikeliantys verslai, auganti internetinė prekyba, populiarėjanti dalinimosi ekonomika, diegiamos daugiakanalės platformos, padedančios verslams atliepti vartotojų poreikius – tai tik keli sėkmingos verslo lyderystės ir adaptacijos pirmaisiais pandemijos metais  pavyzdžiai. Tačiau akivaizdu, kad įžengiant į antrus pandemijos metus lyderystės reikės daugiau ir išmanesnės – ilgai užsitęsusi krizė grasina ne tik žmonių sveikatai, bet ir ekonomikai.

Lyderystės krizės metu pagrindą sudaro 6 elementai: atvira ir tiesi komunikacija, aiškios vertybės, sprendimų priėmimas, gebėjimas situaciją vertinti realistiškai, humanizmas ir inovacijos. Visus šiuos elementus galima rasti nagrinėjant prieš daugiau nei prieš šimtą metų nutikusią istoriją, kurią šiandien galime prisimini kaip lyderystės krizės metu pamoką.

Šešios sero Šakletono pamokos

Susipažinkite su seru Ernestu Henriu Shackleton (Šakletonu). Tyrinėjotas ir geografas seras Šakletonas 1914 subūrė laivo įgulą tyrinėti tuo metu tolimąjį Antarktidos žemyną. Rinkdamas įgulą jis laikraštyje paskelbė panašaus turinio skelbimą: reikalingi vyrai sunkiam darbui, mažas atlyginimas, galimos ligos, ilgi mėnesiai tamsos, pavojai, saugus sugrįžimas abejotinas. Įsivaizduojate, kad tokį skelbimą rašo įmonė šiandien? Tačiau būtent šis skelbimas yra atviros ir tiesios komunikacijos pavyzdys: Seras Šakletonas nebandė slėpti, kad kelionė bus sunki ir pavojinga, pareikalaus daug fizinių ir emocinių pastangų, todėl tie, kurie atsiliepė į tokį skelbimą, iš anksto galėjo įvertinti savo galimybes ir motyvaciją. Tikėtina, kad tokiu būdu pavyko išvengti atvejų, kai įgulos nariais tapo šiai kelionei visiškai netinkami ir nepasiruošę žmonės. Toliau pamatysime, kad šis sprendimas turbūt nulėmė tolesnių įvykių eigą. Pirmoji lyderystės pamoka – aiškiai ir tiksliai komunikuokite komandai, kokie iššūkiai laukia.

Greitai įgula buvo suburta, laivas „Ištvermė“ (ang. Endurance) išplaukė į ilgą kelionę, tačiau tikslo nepasiekė: Vedelio jūroje prie Antarktidos krantų laivas pateko į ledo spąstus. Seras Šakletonas greitai suprato, kad ledas buvo toks storas, kad laivas jam bus įkalintas dešimt mėnesių – visą žiemos sezonui. Žinoma, įguloje girdėjosi balsai ir tų, kurie tikėjosi, kad ledai pasitrauks, tačiau ekspedicijos vadovas situaciją įvertino realistiškai: artimiausius mėnesius iš ledo gniaužtų laivas nejudės. Todėl įgula pradėjo savo išgyvenimo etapą susirinkę visus daiktus, maisto atsargas ir pan., jie leido dienas prie laivo, tikėdamiesi pralaukti arba galbūt būti išgelbėti. Antroji lyderystės pamoka – gebėjimas situaciją vertinti realistiškai.

Ant ledo įkurtoje stovykloje gyvenimas nesustojo: Šakletonas labai aiškiai suprato, kad svarbiausia palaikyti komandos dvasią, todėl jis nuolatos skatino savo vyrus pasakoti istorijas, dainuoti, žaisti ledo ritulį, išgyventi ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Trečioji lyderystės pamoka – humanizmas: net ir sunkiausiomis sąlygomis negalima užmiršti emocinių poreikių, komandos dvasios.

Tačiau po kelių mėnesių, kai ledas pradėjo tirpti ir aižėti, jis laužė sukaustytą laivą – likti pažeistame laive arba prie laivo nebebuvo galimybės. Seras Šakletonas priėmė sprendimą: jis surinko įgulą, susodino ją į kelias išlikusias gelbėjimosi valtis ir po penkių dienų vėjuotos ir rūsčios kelionės pasiekė Dramblio salą (ang. Elephant Island). Nors įgula vėl pajuto žemę po kojomis, tačiau pati sala buvo  atšiauri ir negyvenama,  joje nebuvo valgomo ir Šakletonas suprato, kad tokiomis sąlygomis niekas iš įgulos ilgai neišgyvens. Todėl jis pasiėmė vieną valtį, penkis žmones ir iškeliavo į beveik už 1300 km esančią Pietų Džordžijos salą (ang. South Georgia Island) ieškoti pagalbos – tai buvo arčiausias gyvenamas žemės taškas. Ketvirtoji lyderystės pamoka – drąsių sprendimų priėmimas reaguojant į realią situaciją.

Šešiolika dienų, vadovaudamiesi tik saule, kuri šviesdavo vos kelias dienas tarp dažnų štormų ir audrų, jie keliavo iki viltį nešančios salos. Pagaliau pasiekę salą, keliautojai dar turėjo pereiti į kitą jos pusę, kad pasiektų banginių medžioklės stotį. Eiti per slidų ledą ir gilų salą dengiantį sniegą išsekusiai valties įgulai buvo per sunku, tačiau Šakletonas sugalvojo, kaip iššūkį palengvinti: jis išsuko varžtus iš valties, prisuko juos prie savo batų ir kartu su dviem stipriausiais įgulos nariais dar dvi dienas išsekę, alkani ir sušalę keliavo per ledą ir sniegą iki  banginių medžiotojų stoties. Penktoji lyderystės pamoka- inovacijos sprendžiant sudėtingas problemas, inovatyvus mąstymas naudoti tai, kas po ranka.

Prireikė dar trijų bandymų ir trijų mėnesių, kad būtų išgelbėti Dramblio saloje likę kiti įgulos nariai. Tačiau visi dvidešimt keli išgyveno. Šakletonas niekada neleido pasiduoti sau ir kitiems, nuo pat sunkumų pradžios galvojo ne apie save, o apie savo vyrus, sąmoningai buvo optimistas ir visada gerbė kitus. Savo elgesiu jis perdavė įgulai vertybes, kurių buvo laikomasi net ir tada, kai paties Šakletono šalia nebuvo. Tai – tikro lyderio galia.  Šeštoji lyderystės pamoka – aiškios vertybės, kurias savo pavyzdžiu rodo lyderis.

Ar esate pasiruošę atsistoti į Šakletono batus?

Būti lyderiu dabartiniame neaiškumo pilname pasaulyje yra kiekvienam vadovui yra pati svarbiausia savybė. Tai kartu nereiškia, kad kitos tradicinės vadovo savybės tampa mažiau svarbios: krizės akivaizdoje vadovas gali ir turi sau leisti klysti, neturėti atsakymų ir drąsiai eiti jų ieškoti kartu su savo žmonėmis, nenustoti mokytis ir būti atviru idėjoms. Svarbiausia – išlaikyti smalsumą.

Pradėdami dar vienu pandemijos metus turime situaciją vertinti realistiškai – gali būti, kad daugelio įmonių „laivai“ dar ilgus mėnesius bus sukaustyti vietoje, todėl vadovo-lyderio laukia sudėtinga užduotis palaikyti komandos dvasią ir, prireikus, rasti kitus būdus judėti į priekį. Svarbiausia – planuoti ir būti nuosekliu savo veiksmuose. O po šios istorijos noriu paklausti jūsų: ką šiandien darytumėte jūs, atsistoję į Šakletono batus?