Kaip Mindaugas ir Nikolaj plaukė per Gibraltarą: 2 dalis

2019 10 08

Praėjus kelioms savaitėms po įveikto iššūkio, atsikvėpę, bet vis dar kupini emocijų – kolegos dalijasi antrąja savo plaukimo per Gibraltarą istorijos dalimi.

Mindaugas:

Yra toks posakis – svajokite atsargiai. O aš pasakyčiau: saugokitės tų draugų, kurie svajoja drąsiai!

2016 rugsėjo 11 dieną įveikiau maratoną. Gal ne taip kaip tikėjausi, na bet įveikiau, medalį gavau. Buvo sunku ir fiziškai, ir psichologiškai, bet įveikiau. O kas toliau? O toliau duobė. Duobė, tai toks periodas, kai gali sau leisti valandų valandas gulėti lovoje ir spoksoti į vieną tašką. O kodėl gi sau to neleisti… dieve mano, prašom, gulėkit kiek tik širdis geidžia. Už visus praėjusius pasiruošimo metus – nesvarbu, ar lietus lyja, ar sninga, ar už lango +25 ar -25. Tai taip ir „pragulėjau“ iki 2017 metų vasario ar kovo mėnesio.

Į kabinetą įeina Nikolaj, visas švytintis, išsišiepęs iki ausų ir tiesiu žvilgsniu nemirkčiodamas žiūri į mane. Aš aišku vis dar „miegojau“. Bet Lietuvoje juk taip neįprasta šypsotis ir žiūrėti žmogui į akis, ir nieko nesakyti. Tyla truko neilgai, paskui sekė kažkoks žodžių kratinys ir žodis „Gibraltaras“, paskui dar keli žodžių junginiai „aš anketą jau išsiunčiau“, „reikia paskubėti“, „aš tau nuorodą atsiųsiu“. Na jo, galvoju… „Madagaskaras, Afrika, rykliai, gyvatės, beždžionės, džiunglės, baisu“. Mano atsakymas iš karto buvo „Ką tu, gal išprotėjai? Ne, aš ten nevarysiu“.

Vyrų bendravimas toks ir yra… kojele „trept trept“, rankele per stalą „bum bum“ ir atsakymas tvirtas, aiškus ir neginčijamas. Aš manau, kad Nikolajus pagalvojo, kad jam teks plaukti vienam ir daugiau net nebandė kelti šito klausimo. O mane šitas klausimas kankino. Ir visai ten ne Madagaskaras, o Gibraltaras. Ryklių yra? Hmm… per 18 metų plaukimo per Gibraltarą istoriją – nepasitaikė. Na, bet vis tiek nenoriu, vis tiek kažkaip baisu. Kankinausi aš taip visą savaitę nerasdamas pasiteisinimo nei sau, nei atsakymo Nikolaj. Galų gale nutariau pritaikyti seną gerą sprendimo būdą tokioms situacijoms spręsti. Paėmiau du popieriaus lapelius, ant vieno užrašiau „TAIP“, ant kito užrašiau „NE“. Vieną įsidėjau į vieną ranką kitą – į kitą. Nuėjau pas Nikolaj į kabinetą.

• Trauk… rinkis – dešinė ar kairė.
• Kas čia yra?
• Ką tu čia klausinėji kvailų klausimų, rinkis, kairė ar dešinė.
• Dešinė!
  Atidengiu dešinį delną, o ten ant lapelio parašyta „TAIP“.
• Kas tas „TAIP“? – klausia Nikolajus.
• „TAIP“ – reiškia plauksiu kartu su tavimi per Gibraltarą – atsakiau aš jam be jokių emocijų.
  Tiesą pasakius, tą akimirką buvo sunku kažkaip emociškai teisingai sureaguoti… šokinėti iš laimės, glėbesčiuotis, džiaugtis, šaukti, rėkti… O Nikolaj šaukė, rėkė ir glėbesčiavosi iš laimės, žinoma. Man šitų emocijų dar reikės palaukti.

Tą patį vakarą, kovo 6 dieną, nusprendžiau parašyti laišką ACNEG (Asociación para el Cruce a Nado del Estrecho de Gibraltar) ir informuoti juos apie savo ketinimus. Papasakojau apie savo patirtį plaukime, sau mestus iššūkius – pirmą nubėgtą maratoną ir tai, kaip stipriai mane sužavėjo plaukimo idėja per Gibraltaro sąsiaurį.

Po šio laiško laukė dar viena bemiegė naktis. Mūsų su Nikolaj noras buvo plaukti 2018 metais ir taip paminėti Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 100-asias metines. Po pusantros savaitės sulaukėm atsakymo, kad dėl 2018 metų nėra garantijos, nes yra nemaža eilė laukiančiųjų, todėl labiau realistiška būtų planuoti plaukimą 2019 metais. Bet mes buvome optimistai ir su viltimi, kad kilnus tikslas mums vis tiek kažkaip padės prasmukti į 2018 metų plaukimą – pradėjome pasiruošimą.

Pradėjome sportuoti „Lazdynų laisvalaikio centre“. Į treniruotes važiuodavome porą kartų per savaitę, vakarais nuo 20:00 iki 21:30. Treniruočių planą ruošdavomės patys. Atšilus orams, dar darydavome ir trečią treniruotę Žaliuosiuose ežeruose. Kaip jau turbūt žinote, „Lazdynų laisvalaikio centras“ buvo uždarytas 2017 rugpjūčio pradžioje. Bet treniruotės ten paliko gerus prisiminimus. Visų pirma, mes treniruočių metu galėjome stebėti vandensvydžio klubo „Delfinas“ treniruotes. Labiausiai įstrigo garsūs trenerių riksmai, švilpukai, raginimai… vienu žodžiu, vandensvydžio treniruotės vyko dideliame įkarštyje. O mes plaukėme ramiai, mūsų niekas nevarinėjo, neragino. Antra, man šis baseinas kėlė prisiminimus iš paauglystės iš varžybų ir iš sporto stovyklų. Ir kaip nebūtų keista, per 20 metų čia niekas nepasikeitė. Tos pačios plytelės, na tiksliau, kas antra plytelė… tos pačios klaikios išvaizdos lempos, kurios atrodo tuoj nukris į baseiną… byrantis tinkas nuo lubų, netgi santechnika dušuose, ir patalpų valytoja persirengimo kambariuose, kuri lygiai taip pat kaip prieš 20 metų ateina būtent tada, kai tu nusimauni kelnes. Déjà vu.

Bet nepamirškime Ispanijos, nepamirškime ACNEG. Juk jie mums neprižadėjo, kad bus galimybė plaukti 2018 metais, o mes tai norėjome padaryti būtent 2018. Mes mandagiai jų ir nespaudėme. Parašydavome kokį vieną laiškelį per mėnesį. Kaip jūs galvojate, kiek laiko tekdavo laukti atsakymo į mūsų laiškus? Nei daug nei mažai – vieną mėnesį. O atsakymai tikrai nedžiugino. Buvo sakoma, kad 2018 metais tikrai bus problematiška tai suorganizuoti, nes yra žmonių kurie laukia jau nuo 2015 metų, nes labai blogi orai, labai daug vėjo, daug nutrauktų plaukimų… Teko kažkaip tą karčią piliulę nuryti. 2017 rugpjūtį galėjome sau leisti paatostogauti, pailsėti, atsipūsti. Aš „užmigau“. O kodėl gi nepamiegojus – iki plaukimo per Gibraltarą apytiksliai du metai, o gal ir dar daugiau. Oro juk neužsakysi, o ką jeigu ir 2018 blogi metai, vienu žodžiu, viskas buvo taip toli ir miglota…

Skambutis iš Nikolaj.

• Minde, suradau trenerį ir baseiną.
• Na, labas ir tau. Seniai matytas, kaip sekasi?
• Susitinkam „Impuls“ klube, antradienį 7 ryte. Pasirašysim sutartį, treniruotės rytais, nuo 7 valandos, du kartus per savaitę.
• Palauk, palauk, tu kaip perkūnas iš giedro dangaus. Kokiam „Impulse“, kas per treneris…?
• Kareivių gatvėje, pas Kęstutį.
• 7 ryto???!!! Tai kada keltis… 6? O kiek kainuos?
• Na, truputėli brangiau nei „Lazdynų laisvalaikio centre“, bet su treneriu. Ir treniruočių nebereikės patiems galvoti, ir bus kas pašūkauja, parėkauja ir kas pasturgalį paspardo.
• Po velniais, geras sandoris!

Pirmoji treniruotė „Impuls“ įvyko 2017 metų rugsėjo pradžioje. Sakyčiau treniruotė prasidėjo gan šaltai… ne dėl to, kad už lango šalta, ir ne dėl to kad vanduo šaltas…

• Labas…
  -Labas, štai apšilimui praplaukite tą ir aną, tiek ir tiek.

Plaukiu ir galvoju – kur man tas Kęstutis matytas? Su ta mintimi plaukiau pusė valandos, tiek nedaug tereikėjo, kol chloro kvapas iš pasąmonės gilumų prikėlė dar vieną prisiminimą – Kęstutis Steponavičius yra mano vaikystės treniruočių partnerio brolis. Lietuva tikrai maža šalis, kur bepasisuksi, visur pažįstami. Po kelių minučių pasišnekėjome, prisiminėme Panevėžio „Žemynos“ vid. mokyklos (dabar progimnazija) baseiną, trenerius, plaukikus… buvo netikėta, bet buvau dvigubai motyvuotas tolimesnėms treniruotėms. Treniruotis buvo įdomu, nes nereikėjo rūpintis treniruočių planais, plaukimo įranga, treneris vis kažką naujo sugalvodavo, tad treniruotės tikrai nebūdavo nuobodžios.

Vienu žodžiu, atsidavėme į trenerio rankas. Pusantrų metų, kuriuos treniravomės pas Kęstutį, prabėgo labai greitai. Gauta patirtis buvo visiškai kitokia, nei kažkada prieš 20 metų. Lankydamas treniruotes supratau, kaip smarkiai pasikeitė plaukimo ir pasiruošimo sausumoje treniruočių metodologija. Bet dabar ne apie tai… Trumpai tariant, „miegoti“ nebuvo kada.

Kaip gyvuoja „mūsų“ ispanai? Nuo paskutinio laiško praėjo lygiai vieneri metai ir penki mėnesiai. Kai pagalvoji, per tiek laiko galima pradėti ir pagimdyti du vaikus… na, beveik. Su matematika mokykloje man sekėsi gerai, o biologijos ir geografijos aš kažkaip nemėgau, istorija su politologija – išvis tragedija… Palaukite, apie ką mes čia… ai, laiškas. Lapkričio pabaigoje parašiau dar vieną laišką, kad sulauktume informacijos apie prognozes 2019 metams. Kaip jūs galvojate, kiek laiko teko laukti atsakymo į šį laišką?

Nikolaj:

Atsimenu tą jausmą vandens, kur dar nesi plaukęs. Stambulas! Vienas įdomiausių miestų pasaulyje. Žydras ir sūrus vanduo! Visai ne kaip baseine ar ežere. Negali šiaip prieiti prie vandens ir gurkšnoti jį… Bet… Startas! Šoki iš dviejų metrų, greit pažiūri ar viskas vietoje: kepurė, akiniai, laikrodis ir pradedi plaukti. Starte ir finiše – tu plauki prieš srovę. Starte, tai gana lengva, nes tu pilnas adrenalino. Turi tiek energijos, kad tikrai startavai, kad viskas pavyko laiku ir esi mieste, kuriame prieš savaitę ant tiltų, po kuriais tu plauksi, stovėjo tankai… Skrydis neatšauktas, plaukimas neatšauktas ir tu jau vandenyje – laimė!

Tais metais, iš 9 užsiregistravusių plaukikų iš Lietuvos, startavome tik keturi. Kiti gal pabijojo susiklosčiusios situacijos. Iš vandens viskas atrodo kitaip nei iš laivo, su kuriuo tave vežioja ir rodo trasą. Perplaukus pirmą tiltą, nusprendžiau pažiūrėti, kodėl man niekas netrukdo ir aš niekam netrukdau, nes mūsų turėtų būti apie 1600 žmonių. Pamačiau tik du. Visi kiti buvo išsibarstę po visą trasą. Plaukiau pagal iš anksto numatytus orientyrus ir mačiau finiše mažus smulkius balionėlius. Pagalvojau, keisti tie turkai, pripūtė balionų iš McDonald’o, kad žmonės matytų. Mm… Klydau. Tai buvo didžiuliai balionai, tik reikėjo plaukti, kad jų mastelis didėtų. Padariau viską, kaip ir planavau. Finiše ilgai plaukiau ir negalėjau suprasti, kodėl balta palapinė ant kranto visai nejuda. Teko įjungti „antrą“ greitį. Finiše atsirado visi tie žmonės, kurių nemačiau trasoje. Jie stumdėsi, kas pirmas užlips ant laiptų ir kirs finišo liniją. Bet man pavyko padaryti tai be traumų. Dušas, dovanos, kuprinė ir sertifikatas, kad esu transkontinentinis plaukikas, perplaukęs iš Azijos į Europą. Euforija, skambučiai, fotografavimas, atsisveikinimas su kolegomis, kurie atskrido manęs palaikyti. Aš dar vieną dieną likau Stambule.

Ekskursijos, maistas, turgus, konditerija, ir t.t. ir pan. Visi, kas mato marškinėlius, sveikina, maisto pardavėjai – vaišina midijoms, kebabais ir kitu maistu, kurio negali valgyti treniruočių metu.

Grįžus į BA, sulaukiau dar daugiau sveikinimų, apkabinimų ir bučinių. Labai smagu, kai žmonės su kuriais dirbi, domisi ne tik tavo darbu, bet ir tavo pomėgiais. BA – didelis support team’as! Bendradarbiai palaiko, pakritikuoja ir kitaip išsako savo IMHO. Kai kurie prisijungia prie plaukimo ežere ar baseine, kiti pasidalina masažistų kontaktais. Ačiū jums!
Grįžęs, jau žinojau, kur plauksiu kitą kartą. Gibraltaras! Pradėjau ieškot informacijos apie sąsiaurį, apie perplaukimo organizavimą ir kitas detales. Viskas atrodė daug rimčiau ir šitas iššūkis iš pirmo žvilgsnio reikalavo trigubai daugiau jėgų – tiek savo distancija, tiek srovėmis, iššūkiais bei organizavimu (ši dalis atėmė labai daug jėgų).

Nesulaukus bendraminčių plaukime per Bosforą, žinojau tik vieną baltikietį, į kurį galiu kreiptis su šia crazy idėja, Mindaugą Gaurį. Atgavus jėgas po Vilniaus maratono, užklausiau jo, ar jis prisijungs prie plaukimo. Atsakymas buvo aiškus kaip diena – ne. Juk niekas sveiko proto neplauks 15-18 km. Tai beprotystė! Nemėgstu vaikščioti iš paskos ir prašyti kelis kartus, tad Mindaugui pasakius, jog neplauks pradėjau mąstyti, kad be pagalbos bus šiek tiek sunkiau, bet atsisakyti tos idėjos aš jau nebegalėjau.

Išlaukiau. Ir tada atsitiko nepaaiškinamas dalykas, Mindaugas sutiko. Nežinau, kas tada įvyko kolegos galvoje, bet praėjus keliems metams, noriu jam padėkot už tą ryžtą ir tą galimybę, traukti popieriuką su variantais.

Prasidėjo treniruotės. Vieną savaitę treneriu buvo Mindaugas, kitą – aš, o atšilus orams, savaitgaliais prasiplaukdavome Žaliuose ežeruose. Atsimenu, ieškojome pradėjome ieškoti tikro trenerio. Tarp kandidatų buvo ir vienas geriausių ir seniausių trenerių Lazdynų baseine – Michailas, bet niekas negalėjo pasakyti, kad paruoš mus tokiam ilgam plaukimui. Sportinis vyrų plaukimas ruošia sportininkus daugiausiai 1500 m, atvirame vandenyje – 10 km. Kai pasakėme, kad reiks plaukti 15 km – niekas nenorėjo imtis, nes nėra tokių pasiruošimo programų, tuo labiau tokių trenerių Lietuvoje. Na, bent mes neradome.

Aš šiek tiek užsiiminėjau triatlonu, tad teiravausi bendruomenės, kur jie treniruojasi. Jie rekomendavo trenerį Kęstutį Steponavičių. Jaunas, entuziastingas ir atsidavęs savo darbui. Pasirodo jie su Mindaugu turi bendrų pažįstamų. Lietuva – mažas kraštas. Susirašėme ir prisijungėme prie jo komandos. Technikos gerinimas, greičio, ištvermės didinimas, kaip mes ir norėjome. Rezultatai pradėjo gerėti, tai džiugino. Nedžiugino tik ACNEG’as. Ispanai nekaip nenorėjo tvirtinti mūsų sąraše plaukimui per sąsiaurį. Nei 2017, nei 2018 metais. Mindaugas rašė, aš rašiau, pildėme prašymus, bet teigiamo atsakymo taip ir negavome. Reikėjo ieškoti alternatyvos. Ir aš ją radau…

Laukite tęsinio.