Pirmi trys mėnesiai arba Junior’o išgyvenimo gidas

2019 10 04

Dėmesio, pasiruošt…
Gerai, gal ir banalu karjerą prilyginti maratonui (o ne sprintui), bet, ko gero, taikliau ir negalima būtų pasakyti. Jeigu karjeros pradžią ir galima būtų pavadinti sprintu (būtent taip ir vadinama naujoko pradžia BA), tačiau nuolatinis specialisto augimas yra tikrų tikriausias maratonas.

Nors nesu bėgikas, tačiau esu tikras, jog ir sprintas, ir maratonas reikalauja daugybės pastangų, jeigu nori būti pirmas. Lygiai taip pat ir su karjera – sėkmę garantuoja stabilus, užtikrintas ir darbo reikalaujantis augimas. Bet šis įrašas ne apie bėgimą.

Karjeros pradžia arba pirmas nedrąsus žingsnis

Pagaliau pradėjote savo karjerą – puiku! Nesvarbu, ar jau esate baigęs studijas, ar dar studijuojate, ar ką tik baigėte mokyklą (turime darbe ir tokį kolegą), jūs gavote savo šansą. Toliau viskas priklauso tik nuo jūsų pačių. Nuo dedamų pastangų, požiūrio, pasiryžimo, aktyvumo ir, žinoma, degančių akių.

Jeigu įveikėte atranką ir gavote savo pirmąjį darbą, jūs jau padarėte daug. Visgi, ne taip paprasta pradėti savo kelią IT pasaulyje, kai konkurencija į entry lygio pozicijas yra gana nemaža.

Galbūt praėjote kelių etapų atranką, programavote ant lentos, sprendėte įvairius loginius ir programavimo uždavinius, demonstravote savo algoritmų ir programavimo kalbų žinias, stovėjote ant galvos ir panašiai (galiu tik spėti, nes man neteko praeiti „standartinės atrankos”, tačiau apie tai papasakosiu vėliau).

Galvojate, kad jau galite atsikvėpti? Deja, čia tik pradžia. Dar daugiau visko laukia ateityje.

Taigi, laukiate pirmosios savo darbo dienos. Dar tik pati pradžia, o jau neramu. Nežinomybė šiek tiek baugina, bet ir smalsu, kas laukia.

Nauja pozicija visada kelia nerimą – kaip viskas bus, ar aš pritapsiu prie įmonės kultūros, ar mano kompetencijos tikrai tinkamos šiai pozicijai, ar aš pateisinsiu mane priėmusių žmonių lūkesčius. Dažniausiai, išankstinės nuostatos, būtent, ir pakiša koją.

Su visai šiais klausimais ir abejonėmis gyvenau ir aš, bet apie viską iš pradžių.

Kaip aš atsidūriau BA ir pradėjau savo maratoną?

Mano pradžia buvo pakankamai spontaniška.

Facebook‘e atsitiktinai pastebėjau įrašą kviečiantį prisijungti prie studentų praktikos programos arba, kitaip tariant, priimti iššūkį, kuriuos aš mėgstu.

Kadangi programa buvo skirta būsimiems testuotojams, o man yra tekę susipažinti su testavimo pagrindais bei išgirsti apie testuotojo darbą iš žmonių, kurie tuo užsiima ilgus metus, nusprendžiau pabandyti įveikti šį iššūkį. Visgi, jau turėjau šiek tiek patirties, o ir programavimas juk nėra vienintelis pasirinkimas karjeros pradžiai.

Iššūkis kvietė prisijungti prie bendraminčių ir pereiti 8 savaičių trukmės QA mokymus, kurių metu dėstys profesionalai, sukaupę ilgametę patirtį. Skamba įdomiai? Be visa to, dar buvo ir garantuojama darbo vieta, pabaigus mokymus.

Nors tuo metu universitete buvo nemažai darbo (visą semestrą komandoje kūrėme projektą – teko nemažai programuoti, planuoti, ieškoti įvairių sprendimų, pristatinėti darbą dėstytojams, ginti jį), visgi, nusprendžiau, kad surizikuosiu. Kaip tuomet, taip ir dabar, manau, kad labai svarbu gauti kuo daugiau patirties ir išbandyti kuo daugiau skirtingų dalykų. Specializacijai tikrai dar bus laiko.

Pasirodo, įveikti iššūkį buvo likusi mažiau nei savaitė. Nedaug trūko, kad pražiopsočiau. Ilgai nelaukęs, užpildžiau anketą ir išsprendžiau pateiktas užduotis. Jos buvo ir loginės, ir tiesiogiai susijusios su testavimu. Kaip ir minėjau, testavime nebuvau visiškai žalias, todėl įveikti užduotis nebuvo labai sunku.

Jau kitą savaitę sulaukiau skambučio ir kitą dieną buvau pakviestas į pokalbį.

Pėsčiomis nueiti 1.5 km šaltyje (kažkodėl tai atrodė gera idėja), pirmieji nedrąsūs, bet užtikrinti žingsniai į biurą. Pokalbis praėjo sklandžiai, taigi man teliko sulaukti atsakymo.
Pasibaigus pokalbiui ir išeinant, manęs paklausė, ar radau kokių nors klaidų QA iššūkio puslapyje, aš ilgai nemąstęs atsakau, jog ne, kadangi nieko blogo ir nebuvau pastebėjęs.

Kuo daugiau pradėjau mąstyti apie tinklapį, tuo daugiau tariamų klaidų pradėjau matyti (power of overthinking). Visgi, ši „kritinė klaida“ man nesutrukdė ir greitai išgirdau gerą žinią – esu pakviestas į mokymus.

Patys mokymai praėjo gana greitai. Nemažai laiko praleidome su objektinio programavimo bei automatizavimo užduotimis, tačiau mokėmės tiek ir Agile metodologijos, tiek ir testavimo pagrindų, taip pat, turėjome ir realių, praktinių užduočių. Jų metu užregistravome pirmuosius bug’us, parašėme pirmuosius savo test case’us.

Mums dėstė žmonės, sukaupę daug patirties, taigi jautėmės labai saugiai ir pasiruošę „tikram“ gyvenimui. Visgi, viskas buvo kiek kitaip.

Kokia buvo mano pradžia?

Kadangi dirbu jau daugiau nei tris mėnesius, galiu pasidalinti, kaip aš jaučiausi ir ko išmoksta junior‘as pačioje pradžioje.

Pradžia nėra lengva. Tą galiu pasakyti tiek iš savo patirties, tiek iš draugų ir pažįstamų pasakojimų. Darbas ir studijos skiriasi kaip diena ir naktis. Aukštojoje mokykloje išmokstama daug naudingų dalykų, tačiau to neužtenka darbe. Žinių apie algoritmus ir diskrečiąją matematiką neprireiks pirmosiomis darbo dienomis.

Nepriklausomai nuo to, kokia jūsų pozicija – programuotojas, testuotojas ar analitikas – pradžioje bus sunku.

Taigi, pirmosios dienos… Per jas aš susipažinau su kolegomis, įmonės struktūra, įvairiais procesais. Padėjo tiek mentorius, tiek naujoko gidas, kuriame viskas buvo gana išsamiai aprašyta, tiek ir susitikimas su tiesiogine vadove. Nors ir atrodo kitaip, tačiau pažintis irgi užtrunka. Būtina paminėti ir reikiamų programų darbui įsirašymas, susipažinimas su vidinėmis įmonės sistemomis.

Po viso to sekė susipažinimas su projektu, kuriame turėjau pradėti dirbti. Čia ir prasidėjo įdomioji dalis. Vien tam, kad pradėčiau suprasti kertinį projekto funkcionalumą, prireikė kelių savaičių.

Per tą „adaptacijos“ laikotarpį nuotaikos labai keitėsi. Mokymosi tikslais gauni užduotį – išsiaiškinti kaip veikia tam tikra funkcija. Pradedi nagrinėti dokumentaciją, viskas atrodo lyg ir logiška. Pabandai viską testinėje aplinkoje, neveikia. Bandai suprasti, ką padarei ne taip, eini klausti labiau patyrusio kolegos, sėkmingai išsprendi problemą su jo pagalba. Judi toliau, užstringi vėl… Kadangi neseniai jau sutrukdei kolegą, nesinori vėl gaišti jo laiko, kai problemos sprendimas gali būti visai paprastas. Nusprendi pats išsiaiškinti, praleidi prie to 4 valandas, bet vis tiek nepavyksta. Daužai galvą į sieną ir eini prašyti pagalbos.

Nors kolega ir pagelbėtų, bet nedrąsu trukdyti, kai matai, jog jis dirba rimtą darbą, o tu, tarsi, žaidi smėlio dėžėje. Kai dirbi su realia užduotimi, turinčia įtakos produktui, visai kitaip į tai žiūri – darbas turi būti padarytas kuo greičiau, todėl negali švaistyti laiko veltui.

…po 3 mėnesių

Galiu patvirtinti – su iššūkiais susiduria absoliučiai visi. Laikui bėgant, išmoksti spręsti problemas bei supranti, kad viskam galima rasti išeitį. Nors pradžioje sunku, ilgainiui supranti procesus, praktikas, metodus ir viskas nebeatrodo daug aiškiau.

Gal ir naivu bei kvaila daryti išvadas po tokio trumpo laiko, tačiau tarp to, kaip sekėsi pirmosiomis savaitėmis ir kaip sekasi dabar – didelis skirtumas. Laikui bėgant, indėlis į projektą didėja ir dirbti darosi vis įdomiau. Teigiamas emocijas sukelia išspręstos problemos, o ypatingai, kai tas problemas pavyksta išspręsti savarankiškai. Būtent tas jausmas, tas suvokimas, kad išmokai kažką naujo, įveikei tai, kas iš pradžių atrodė sunku ir ne tavo jėgoms, atperka visas pastangas.

Kaip vertinu savo pradžią? Dabar, kai pažvelgiu atgal, ko gero, geresnės ir negalėčiau įsivaizduoti. Per trumpą laiką išmokau daug, bet tai yra tik mažytė dalis to, ką dar išmoksiu. Man pasisekė, nes patekau į labai gerą komandą, kurioje buvo sąlygos augti ir viską patirti pačiam. Lygiai taip pat daug padėjo ir mano vadovai, į kuriuos, žinau, galiu bet kada kreiptis ir gauti profesionalų patarimą.

Patarimai juniorams

Pirmuosius mėnesius gali tekti dažnai daužyti galvą į sieną. Ir tai yra normalu (jeigu norite augti). Jeigu pradžioje viskas labai lengva ir smagu, vadinasi esate ne visai teisingame kelyje (na, bet viskas priklauso nuo jūsų ambicijų). Jeigu neturite pakankamai atsakomybių, vadovai, mentoriai ir gero linkintys kolegos sudaro jums tokias sąlygas, kuriose neaugate pakankamai.

Nesakau, kad pradžioje turėtumėte vien gaisrus gesinti. Atėjus į įmonę, reikia laiko susipažinti su procesais bei jos kultūra. Mano nuomone, tolimesnė adaptacija neturėtų vykti šiltnamio sąlygomis (turi būti tam tikras streso lygis, skatinantis augimą).

Nors pradžioje viskas ir gali atrodyti komplikuota, galite jaustis, jog netinkate šiam darbui, esate per daug nekompetentingas – nesijaudinkite, tai išgyvena dauguma. Didelė klaida, kurią galite padaryti, tai lyginti save su patyrusiais kolegomis. Nereikia pamiršti, kad kolegos turi daugybę metų patirties, beje, jie taip pat visko neišmoko per vieną dieną. Kiekvienas yra buvęs junior‘u (nors kai kurie tą ir pamiršta). Žmonės, kurie šiandien yra savo srities ekspertai, taip pat, turėjo nuo kažko pradėti.

Štai, ką galėčiau patarti jaunesniesiems specialistams.. Tai yra absoliučiai subjektyvi nuomonė, įkvėpta asmeninės patirties:

• Negraužkite savęs dėl mažo produktyvumo karjeros pradžioje ir nelyginkite savęs su kitais. Kažkieno stiprioji pusė yra patirtis, jūsų – šviežios akys ir noras mokytis. Nepamirškite, kad norint išmokti, reikia laiko. Įmonė, priimdama jus, žmogų be patirties, supranta, kad prireiks laiko, kol pradėsite kurti vertę. Prireiks laiko, kol viską išmoksite (kaip vyksta meet’ai, ką veikia skirtingi specialistai, kokia yra organizacijos struktūra, kokiu principu turėtų vykti jūsų darbas, kaip teikiate prioritetą darbams, kaip praktikoje veikia (ar neveikia) Agile ir pan.)
• Nepersistenkite, bandydami įrodyti savo sugebėjimus. Neprisiimkite didesnių užduočių, negu galite įvykdyti.
• Visgi, jeigu taip jau įvyko, per daug nesigraužkite. Nors jums ir atrodo, jog kažką neteisingai padarius pasaulis sugrius, tačiau jūsų padaryta klaida, ko gero, nėra tokia jau kritinė.
• Prisiimkite atsakomybę ir būkite iniciatyvūs, tam, kad augtumėte. Nelaukite kol jums kas nors duos užduotį, patys mąstykite, kaip galite būti naudingi. Visada galima pasirinkti saugų kelią, nepriimti naujų iššūkių. Tą padaryti esant junior‘u gana lengva – niekas jums nelieps versti kalnų ir nebadys pirštais, jeigu per mažai padarysite.
• Jeigu matote, kad užduotis nepavyksta – prašykite pagalbos. Galbūt praleisite 4 valandas bandydami, ką nors išsiaiškinti, kai tuo metu kolegos jums galėtų paaiškinti esmę per 10 minučių.
• Nebijokite klausti savo kolegų. Tiesa, nors kvailų klausimų ir nebūna, bet kartais tam, kad rastumėte atsakymą į norimą klausimą užtenka Google. Na, o jeigu nerandate atsakymų internete ir per kelias valandas patys negalite sugalvoti sprendimo, neverta daužyti galvos į sieną. Ne visada drąsu trukdyti savo kolegas. Ypač, kai visi susikoncentravę į savo darbą. Visgi, kolegos ras jums keletą minučių bei mielai patars, o jeigu turite daugiau klausimų – galima padaryti trumpą susitikimą jiems išsiaiškinti.

Šie patarimai nėra sėkmingos karjeros formulė, greičiau, mano asmeninės įžvalgos. Galbūt, labiau patyrusiems kolegoms kai kurie patarimai kelią šypseną. Pasistengiau pasidalinti savo įžvalgomis tiek, kiek leidžia mano kukli profesinė patirtis.

Na ir pabaigai, keletas ženklų, kad vis dar esate junior‘as:

• Kartu su kolegomis žaidžiamas NBA 2K19 (po darbo!) jums teikia daugiau džiaugsmo ir teigiamų emocijų nei sėkmingai įvykęs release’as.Prireikia 5+ kartų tam, kad pataikytumėte įstatyti kompiuterį į docker station.
• Pirmųjų stand-up’ų metų jaučiatės nejaukiai, nes neturite, ką pasakyti, arba jūsų nuveikti darbai komandos mastu nėra dideli ar svarbūs.
• Jeigu stand-up‘ų metu nesijautėte pakankamai prisidedantys prie sprinto, palaukite sprinto planavimo.
• Kai kurie žodžiai, techniniai terminai ir technologijos ištarti kolegų (bent jau pirmosiomis darbo savaitėmis) skamba kaip burtažodžiai.

Tikiu, kad jaunesnieji kolegos arba dar tik siekiantys savo pirmojo darbo IT srityje ras šiame įrašę naudingos informacijos, bet, visgi, skatinu mąstyti savo galva ir aklai nepasitikėti viskuo, ką girdite.

Ledai, vaisiai, kava bei bandelės penktadieniais nors ir džiugina, tačiau nėra svarbiausia. Jeigu nenorėsi dirbti, nejausi motyvacijos ir nelaikysi savęs komandos dalimi, visa tai tik tuščios pramogos. Svarbiausia, mėgautis savo darbu, būtent, tuo ir vadovaujasi BA – enjoy IT!