Kaip Mindaugas ir Nikolaj plaukė per Gibraltarą: 3 dalis

2019 11 13 · 4 minutės

Mindaugas:

Atsakymo iš „ACNEG“ taip ir nesulaukėme. Tikrai viskas atrodė labai miglotai ir neapibrėžtai. 2019 sausio 23 d. Nikolaj surado plaukimo klubą „Neda el Món“, kuris yra „ACNEG“ partneris, jie turi išsipirkę „langą“ plaukimams per Gibraltaro sąsiaurį, kiekvienų metų rugsėjo mėnesį 2-3 savaitėms ir per metus „praplukdo“ 24 plaukikus. Mes jau turėjome informacijos, kad atsakymo reikės palaukti apie savaitę. Ir iš tiesų, po savaitės pats Nikolaj man paskambino ir pranešė, kad yra paskutinė galimybė plaukti Gibraltaro sąsiauriu 2019 metais. „Neda el Món“ yra įsikūrusi Katalonijoje, o ne Ispanijoje, galbūt dėl to bendravimas su jais vyko daug sparčiau.

Miegoti nebuvo kada, nes, pirmiausia, miegoti neleido sąžinė. Bandai prigulti ant sofos ir pažiūrėti serialą – neišeina, vidinis balsas skaičiuoja dienas, minutes ir sekundes ir ne tyliai skaičiuoja, o garsiai. Kelias naktis sapnavosi košmarai… tamsus ir šaltas vanduo, didelės bangos, audra, piratų laivai, rykliai, troškulys, nuovargis ir t.t. ir pan. Taigi, ruoštis reikėjo ir psichologiškai.

Sutartyje su „Neda el Món“ buvo viena išskirtinė sąlyga, kurią privalėjome įvykdyti – būtinai apsilankyti trejose iš penkių organizuojamų plaukimo stovyklų, o pirmoji iš jų yra privaloma. Pavyzdžiui, „ACNEG“ netikrina plaukikų pasiruošimo, jie pasitiki pateikta dalyvio paraiška ir sertifikatu apie sveikatos būklę. Papildomai jie pateikia rekomendaciją paplaukioti atvirame vandenyje tiems, kurie plaukiojo tik baseine.

Pirma stovykla

Pirmoji stovykla įvyko 2019 kovo 16 dieną Barselonos priemiestyje Alella. 11 valandą susitikome „UFEC Alella“ plaukimo centre. Iš 24 turėjusių susirinkti, buvome turbūt 16. Turėjome apie 1,5 valandos briefingą, kurio metu sužinojome, kad plaukikai jau yra suskirstyti į grupes pagal pajėgumą. Turbūt pusė plaukikų buvo iš Ispanijos, trečdalis iš Rusijos, likę iš Anglijos, Vokietijos, Olandijos ir Lietuvos. Mes su Nikolaj papuolėme į 5 grupę iš 6. Labai džiaugiausi, kad su Nikolaj papuolėme į vieną grupę. Nuo 13 iki 14:30 praleidome baseine. Darėme testą 20 kartų po 100 metrų laisvuoju stiliumi maksimaliu tempu, režimas 2 minutės. Tame pačiame takelyje kartu su manimi ir Nikolaj plaukė Jonathan iš Anglijos bei Igor iš Rusijos. Po testo grupes perskirstė – į pirmą grupę perėjo Jonathan, o į mūsų takelį atėjo Barselonietis Hector. Stovykla baigėsi.

„Neda el Món“ tikrai rūpinasi savo plaukikais ir net gi sudaro plaukimo treniruočių planus, kuriuos rekomenduoja vykdyti. Penkios treniruotės per savaitę vandenyje, 16-18 km per savaitę, daug anaerobinių užduočių. Buvo šioks toks šokas, palyginus su ~9 km kuriuos plaukdavom iki šiol. O kur dar treniruočių intensyvumas… Nuo 2019 metų balandžio mėnesio nusprendėme nutraukti treniruotes pas Kęstutį ir sekti „Neda el Món“ treniruočių planais, rekomendacijomis ir konsultacijomis. Pasikeitė ir dienos režimas: keltis – 5:30, treniruotė – 6:30, darbe – 9:00, namie 19:00, miegoti – 21:00. Toks griežtas režimas ir staigūs krūvio šuoliai, žinoma, turėjo pasekmių – traukė kojų raumenis, silpo imunitetas. Po pirmų dviejų savaičių nutariau padaryti savaitės pertrauką. Buvo laiko apgalvoti treniruotes sausumoje, pasikonsultuoti su triatlonininkais ir maratonininkais apie mitybą „trasoje“, raumenų spazmus, skrandžio jautrumą ir panašiai.

Antroji stovyklo vyko 2019 balandžio 13 dieną Barselonos priemiestyje Arenys de Mar. Bet ją teko praleisti, nes tuo pačiu metu buvau išvykęs į komandiruotę.

Trečia stovykla

Trečioji stovykla įvyko 2019 gegužės 11 dieną Barselonos priemiestyje Arenys de Mar. Ši kelionė į Barseloną buvo be nuotykių. Iš anksto žinojome, kad suplanuotas 2 valandų plaukimas jūroje. Vietinių plaukikų iš anksto atsiklausėme kaip ten orai, ar vanduo nešaltas. Mus patikino, kad vanduo šiltas, tikrai nesušalsim nereikia jokių apsaugų nuo šalčio. Naktį prieš treniruotę sunkiai sekėsi užmigti, nerimavau, nes niekada nesu plaukęs jūroje, o 18 laipsnių vanduo man nepasirodė šiltas… Na, o dar šalia mūsų buvo varpinė, kur varpais skambino kas 15 minučių, kas nepadėjo nusiraminti… Laukiau ryto. Susitikome 9 valandą ryte šalia vietinio jachtklubo. Vanduo 16 laipsnių, vėjas silpnas, labai mažos bangelės. Iš 5-osios grupės buvome trise – aš Nikolaj ir Hector. Igor planavo peties operaciją, nes turėjo įsisenėjusią traumą. Užduotis buvo visiems trims plaukti kartu aplink trikampiu išdėliotus plūdurus. Lipant į vandenį gėlė kojas, panirus iki kaklo ištiko lengvas šokas ir panika. Negalėjau normaliai kvėpuoti. Ant liežuvio, gerklėje ir ligi pat bambos buvo siaubingai sūru. Aplinkui visi šaukė, kad davai kuo greičiau pradedam plaukti. Na, ir plaukti pradėjom. Iš trasos pasitraukėme kartu su Nikolaj po 1 valandos ir 50 minučių. Lipant drebėjau nuo šalčio, truputėli svirduliavau paveiktas jūros ligos ir labai perštėjo pritrintą sprandą. Tai bent patirtis!

Ketvirta stovykla

Ketvirtoji stovykla įvyko 2019 birželio 15 dieną Barselonos priemiestyje Arenys de Mar. Mes turėjome visą mėnesį pasiruošti šiai treniruočių stovyklai kodiniu apibūdinimu „penultimate“… 16 kilometrų pakrante – 8 kilometrai į priekį ir atgal – toks buvo planas. Į stovyklą atvykome diena anksčiau, kaip visada, kitaip nesigauna, nėra skrydžių. Oras buvo siaubingas – pūtė stiprus vėjas, jūra tiesiog šėlo, o aš, žinoma, ir vėl nemiegojau. Kažkas garsiai dainavo ir šūkavo po viešbučio langais, na o varpo dūžiai jiems tik „pritarė“. „Po velniais, kaip aš galėjau pamiršt įsidėti ausų kištukus!?“ – kaltinau save. Susitikome 8 valandą ryto prie to pačio jachtklubo. Vėjas buvo stiprus, bangos didelės. Markas buvo susirūpinęs, ar lydintys kanojininkai bus pasiruošę tokiam bangavimui. Jis nutarė patrumpinti plaukimo atkarpą iki 4 km į vieną pusę. Mūsų penktoji grupė buvo iš Hector, Nikolaj ir manęs. Dėl bangavimo ramu nebuvo, bet pokalbiai ir juokeliai su plaukikais praskaidrino sunkų rytą ir pilnas pasitikėjimo nėriau į 18 laipsnių Balearų jūrą. Vanduo tikrai šiltesnis nei prieš porą mėnesių, bet tikrai ne toks šiltas kaip norėčiau… Plaukti buvo „linksma“. Bangos kedeno mus kaip reikiant. Pirmosios 10 minučių plaukimo buvo didelis chaosas, daužėmės, spardėmės vieni su kitais. Plaukėme aštuoni vienoje krūvoje, išsilaikyti vienoje grupėje su Nikolaj ir Hector buvo sunku, nes po kiekvienos didesnės bangos mes prasiskirdavom ir vėl bandydavom suplaukti į vieną grupę. Sunku buvo orientuotis ir kur plaukiam – nesimatė nei vieno plūduro, kartais nesimatydavo nei kranto, nei plaukikų. Lydintys kanojininkai kažkodėl nutarė plaukti ne priekyje, o gale. Po trumpos diskusijos jie suprato, kad mums tikrai sunku orientuotis ir vienas kanojininkas pradėjo plaukti priekyje. Su kiekviena banga man vis labiau ir labiau svaigo galva, dar po kelių minučių, kiek vėliau vėl blogiau ir vėl geriau. Tuo pačiu labai smarkiai ir dažnai kartodavosi raumenų spazmai. 45-ą minutę sustojome maitintis. Tik sustojus pasidarė bloga. Su kiekviena banga darėsi vis sunkiau stovėti. Neužilgo plaukimą tęsėme toliau. Ir vėl prasidėjo raumenų mėšlungis. 1 valanda 30 minučių – antras maitinimas. Aš jau žinau, kad skrandžio laukia maksimalių išbandymų metas. Bandau gerti savo gėrimus, bet niekas nelenda… Nebenorėjau nei kalbėti, nei juokauti. Pasakiau Markui, kad man jūros liga, jaučiuosi blogai, bet kol neatsilieku nuo grupės, tol plauksiu. Mūsų grupė dar labiau sumažėjo, krūvoje plaukėm 5-iese ir vienas kanojininkas, kiti atsiliko. Atrodo bangavimas dar labiau įsismarkavo… rankos pradėjo kliūti už bangų, kelis kartus vos manęs neapvertė. Kentėjau viską – pykinimą, raumenų spazmus, krūtinės ir kaklo trynimą, galvos svaigimą ir skausmą… plaukiau paskutinis, bet nuo grupės neatsilikau. 2 val. 15 min. – trečias maitinimas. Po šito sustojimo savijauta pasikeitė. Pradėjau jausti mažiau diskomforto kaklo srityje, bet su kiekvienu grybšniu vis labiau skaudėjo galvą ir atrodė, kad akys tuoj išsprogs. Pagaliau 2 val. 30 min. tai nutiko – atpyliau. Pamatęs, kad aš sustojau, priplaukė Markas, pasiteiravo ar man viskas gerai, gal noriu lipti į katerį ir mane parplukdys į uostą… atsisakiau, nes savijauta buvo kur kas geresnė, pražvalėjau. Už poros minučių pasivijau savo grupę. 2 val. 40 min., nuplaukta 8 km, pasiekėme starto vietą. Su manimi į krantą plaukė dar 2 plaukikai. Nikolaj ir sportininkai iš kitų grupių apsisuko ir tęsė plaukimą. Bangos mane išmetė į krantą, nes pačiam išlipti buvo neįmanoma. Už valandos parplaukė paskutiniai vyrai, kartu su jais ir Nikolaj, jo laikrodis rodė 11 km su trupučiu. Nikolaj atrodė pavargęs, truputį patinęs, eidamas svirduliavo. Padarėme keletą nuotraukų prisiminimui. Kelionėje atgal į namus buvau susirūpinęs ir liūdnas.

Iki penktosios stovyklos buvo likę du mėnesiai. Liepa ir rugpjūtis buvo svarbūs pasiruošimui. Treniruotis reikėjo intensyviai, bet taip pat reikėjo saugotis traumų. Mūsų ketvirtasis narys, Igor, turėjo seną peties traumą ir mes sužinojome, kad jis negalės plaukti kartu su mumis. Tai buvo nemaloni žinia. Markas tuo tarpu galvojo, kaip užpildyti ketvirtą vietą grupėje. Variantai buvo du: paimti Aleksandr iš Rusijos iš 6 grupės, arba „po savo sparnu” priimti plaukiką iš Meksikos, kuris iš ACNEG pusės irgi laukia plaukimo rudenį. Aš, aišku, labiau linkau prie varianto turėti pažįstamą žmogų komandoje, nei nepažįstamąjį iš tolimosios Meksikos.

Penkta stovykla

Penktoji stovykla įvyko 2019 rugpjūčio 24 dieną, Barselonos priemiestyje Arenys de Mar. Kaip visada atvykome iš vakaro. Buvo labai karšta, apie 30 laipsnių. Einame įmerkti kojas į Balearų jūrą, kad šiek tiek atsigaivinti. Pilnas paplūdimys besideginančių, labai mažai besimaudančių ir vienas kitas afrikietis pardavinėjantis kilimus ir visokius rankšluosčius. Nikolaj eina pirmas. Įmerkia pėdas, sustoja ir atsisuka į mane, aš pamojuoju ir klausiu, kas negerai… Kiek pasimaudęs grįžta, ir palinki man sėkmės atsigaivinant tokiame nuostabiame vandenyje. Vanduo labai šiltas, nemaloniai šiltas, 24 laipsniai. Tad rytoj per treniruotę tikrai nesušalsiu. Šį kartą nepamiršau įsidėti ausų kištukų, tad išsimiegojau puikiai.

9 valandą ryto susitikome prie jachtklubo. Oras buvo karštas, bangų beveik nėra, vanduo labai šiltas. Treniruotės plane buvo 6-8 kilometrų plaukimas aplink plūdurus. Iš penktosios grupės buvome tik dviese su Nikolaj. Ispanų veiduose buvo susirūpinimas. O susirūpinimas buvo dėl medūzų, jos mėgsta šiltą vandenį, tad per treniruotę jas tikrai sutiksime. Šiame regione yra trys rūšys medūzų: mažytė, 15 cm skersmens, rožinės spalvos yra pavojinga, skaudžiai gelia; kitos dvi yra skaidrios, peršviečiamos spalvos, skersmens iki 30 cm, jos visai nepavojingos. Jeigu įgels mažoji ir negydysi įgėlimo, gali likti randai. Dėl to būtina pasirūpinti tepalu su antibiotiku ir juo tepti kelias dienas, taip pat negalima plauti įgeltos vietos gėlu vandeniu, tik jūros vandeniu. Bet Ispanai mane nuramino, kad aš tai plauksiu su plaukimo kostiumu ir manęs tos medūzos tikrai nesugels.

Įšoku į vandenį vienas iš pirmųjų, nespėjus priplaukti iki pirmo plūduro sutinku pirmąsias medūzas. Atsisuku į krantą ir įspėju plaukikus, kad pasisaugotų. Vienas plaukikas, net nelipo į vandenį, apsisuko ir nuėjo. Dar 100 metrų plaukimo ir aš kairiu rankos riešu, kuris yra neapsaugotas kostiumo prisiliečiu prie „gražuolės”. Pašokau kaip elektros trenktas. Nuplaukus iki tolimojo 2-ojo plūduro medūzų jau nebuvo, bet plaukiant link 3-iojo aš pamačiau didžiulį pulką rožinių medūzų. Pasakiau Markui ir jis pakeitė plaukimo trasą, nebeplaukėm trikampiu, plaukėm tik aplink 1-ąjį ir 2-ąjį plūdurą. Plaukti buvo labai komfortiška, jaučiausi kaip kokiam SPA, tik reikėjo akylai stebėti kas darosi aplinkui ir neprarasti to budrumo. Šioje stovykloje jau aš plaukiau priekyje, o Nikolaj iš paskos. Po dviejų valandų plaukimo Markui sakau, kad gal užteks. Bet Markas sako, kad reikia dar bent porą kilometrų nuplaukti. Nikolaj atsako griežtą „ne“ ir sako, kad nebegali plaukti, nes jis susidūrė žandu su medūza. Markas persisveria per katerį ir su plastikine kortele pagramdo Nikolaj žandą ir sprandą, kadangi jis irgi buvo dryžuotai raudonas. Nikolaj neilgai tvėrė šitą skausmą ir atsisakė pagalbos. Pasirodo, jam sprandą ne medūzos sugėlė, o plaukimo kostiumas nutrynė. Aš pasiėmiau Marko kortelė pasigramdžiau riešą. Dar kartą pasiklausėm, kaip prižiūrėti sugeltas vietas ir nuplaukėm link kranto. Kolega, plaukikas Rafa, nurodė vaistinę, kurioje galime nusipirkti tepaliuko nuo medūzų įgėlimo. Mes su Nikolaj būtent į tą vaistinę ir nuėjome:

– ¡Hola! Diprogenta, jellyfish, medusa …
– ¡Hola! Aaa! Litaunos, medusa, ayayayayay …

Pralinksmino mus vaistininkės.

Penktojoje stovykloje senos problemos susirūpinimo jau nebekėlė. Sprando nepritrynė, kojų raumenų netraukė mėšlungis, saulė nesudegino, jūros liga irgi nekamavo. Buvo tik vienas susirūpinimas, kaip sėkmingai išsigydyti medūzos įgėlimą. Nikolaj labai daug googlino. Bet ką gi tu čia išgooglinsi, jeigu ispanai viską pasakė, naudoti tepalą tris dienas ir neplauti sugeltos vietos gėlu vandeniu. Matyt ieškojo visokių gydymo alternatyvų. Skrendant atgal namo, jau buvo gera ir ramu.

Nikolaj:

2019 metų sausio pradžia, kažkas sugebėjo laimėt maigymo varžybas ir registruotis į Bosforą (dar tas Challenge’as), o mes dar neturėjome plano metams. Treniruotės baseine nors ir duodavo progresą, bet link tikslo nekaip nevedė. Nes ten jūra, ten gražu ir ten matosi Afrika, o pas mus 25 metrai, valanda darbo ir laimingas lauki kitos treniruotės. Kad aš žinočiau kiek kartų sprogs mano smegenys per artimiausius devynis mėnesius.

We are Neda El Món and We love the sea – skamba gerai? Radau šį klubą perskaitę plaukių blogus, kurie irgi skundėsi dėl to, kad negavo slot‘o iš ACNEG’o per kelis metus (mūsų variantas)

Rašau Markui – klubo savininkui, kad esame du vyrai iš Lietuvos, norime perplaukti iš Europos į Afriką, iš asociacijos negauname slot‘u, gal jūs turite porą atliekamų? Galvojau, kad atsakymo reiks laukt bent jau mėnesį, bet laiško sulaukiau kitą dieną, jog reikia pažiūrėti ir dar po kelių dienų, sausio 30 dieną – sulaukėme. Taip, turime dvi vietas šių metų rugsėjį. Valio! Mindaugai, mes plauskim!

Daug klausimu Markui, dokumentų pasirašymas, mokėjimai ir t.t. Viskas juda, viskas įgavo prasmę. Ir treniruotis įdomiau ir žinai, kad su kiekviena diena artėja rugsėjis.

Pirma stovykla

Iš penkių Neda El Mon stovyklų privalėjome būti pirmoje ir penktoje. Pirma – įvadas ir testas. Šiek tiek apsirgau prieš pirmą stovyklą, bet skrendam. Barselona! Gražu! Šilta! Jūra! Susipažinimas su kitais plaukikais. Pirmas įspūdis – žvėrys! Bosforas? Ką? Čia jiems apšilimas. Marko pasakojimas apie jo klubą ir apie ACNEG‘ą – jie super geri ir nuostabūs žmonės, bet su vadyba pas juos šiek tiek yra keblumų. Todėl Markas ir organizuoja 6 grupes po 4 žmones, kurie plaukia per Gibraltarą rugsėjo pirmoje pusėje. Testas ir aš penktoje grupėje su Mindaugu, su Hector ir Igor iš Maskvos. Gal galėjau būti ketvirtoje, bet viskas kad vyksta – viskas į gera. Grįžtam į šaltoką Lietuvą ir gaunam treniruočių planą iš Neda El Mon. Bam! Ir tu turi plaukti ne du kartus, o penkis, ir ne po tris kilometrus, o 25-30% daugiau ir grei2iau. Ir kol tu darai vieną treniruotą – treneriai daro dvi. Mes pradėjome savo treniruotes. Ačiū, Kęstuti už gerą nuotaiką! Į mane buvo įdėta daug pastangų ir darbo. Antrą stovyklą praleidome.

Trečia stovykla

Skrydis, kelionė traukiniu, viešbutis ir aš miegot. Kai atsiplėši nuo šeimos, darbo ir kitų reikalų, žinodamas, kad kitą dieną tau reikės jėgų plaukti – nieko kito nebelieka kaip miegoti. Na, dar valgyti, bet Ispanijoje anksčiau 20 val. niekas nevakarieniauja, tad aš miegojau. Ryte susitikome su visa grupe, išklausėme briefing’ą ir startavome. Tai buvo pirmas kartas, kai aš plaukiau tokiame sūriame vandenyje. Pirmus kelis šimtus metrų tiesiog sprogo smegenys. Organizmas siunčia daug aliarmų: vėsu, sūru, plaukiam be safety-bujaus, bangos (o iš tikrųjų jų beveik nebuvo) ir t.t. Per pirmą ar antrą maitinimą, kai valgiau sūdytos karamelės skonio gėliuką, nei vienas receptorius nepasakė, kad tai būtent sūri karamelė. Suėjo kaip paprasta saldi, nes druskos burnoje buvo tiek, kad užtektų dideliam puodui sriubos. Ir ką visa tai davė? Teisingai – patirties! Tokios, be kurios kiti plaukikai išsigąsta, gauna per daug adrenalino ir psichologiškai palūžta įšokę į Atlanto vandenyną su savo noru nuplaukt į Afriką.

Ketvirta stovykla

Skrydis, kelionė traukiniu ir… BANGOS! Tikrai didelės, nors bandžiau ramint Mindaugą, kad rytoj viskas bus gerai ir lygu lyg baseine, bet ne, taip nebuvo. O Neda el Mon suplanavo 16 km plaukimą a.k.a generalinę Gibraltaro repeticiją. Daug kartų žiūrėjome į jūrą tą dieną. Ramiau nepasidarė. Parašėm Markui žinutę su klausimu – ar tikrai plaukiam rytoj? Atsakymas: tikrai taip! Susirinkome ryte ant kranto. Išklausėme briefing‘ą, pamatėm irkluotojus, kurie mus lydės. Dėl oro sąlygų visgi sutarėme plaukti ne 8 km pirmyn ir 8 km atgal, o daryti du ratus. Vietiniai pažiūrėjo į kalnus ir pasakė, kad turime kažkur 1,5 valandos – vėliau bus dar labiau vėjuota. O vėjas, tai bangos. Bangos tikrai gražus reiškinys, bet plaukti jose net ir su palyda ne visai ramu. Startavome! Kas čia prasidėjo… Tai visus į vieną krūvą sumeta, tai aš pradėjau plaukti daug arčiau kranto ir mane irkluotojas gražino atgal prie visų. Orientuotis sunku, nes baidarininkai nusprendė plaukt už mūsų. Po pirmo maitinimo pasitarėme ir paprašėm (kaip įmanoma paprašyti angliškai ir vandens jauną ispaną) plaukt priekyje, kad mes nenaudotume energijos krypties suvokimui. Po pirmo apsisukimo pastebėjau, kad Mindaugo nematau šalia. Atsisukau kelis kartus ir vėliau pamačiau, kad plaukia šiek tiek už mūsų. Pagalvojau, kad gal nenori šiandien daryti savo PB ir taupo jėgas, nes juk 16 km ne juokai. Bangos didėjo su kiekvienu kilometru. Su organizatoriais susitarėm, kad jei kažkas bus blogai – iškart prašaisi į krantą ir valtis nuveža tave. Jau po pirmo rato pastebėjau, kad plaukikų stipriai sumažėjo. Iš vandens pasitraukė beveik visi išskyrus tuos, kuriems atrodė, kad viskas gerai ir dar galim plaukti.

Į antrą ratą išplaukėme aš, Daaniel ir keli ispanai. Iš visų baidarininkų antrą ratą pasirašė plaukt tik vienas, vėliau jis grįžo, o mus lydėjo kitas drąsuolis. Stojome kiekvieną kilometrą, greitam paklausimui ar viskas gerai, ir ar plaukiam toliau. Po pirmo kilometro supratau, kad likome dviese su Daaniel. Daaniel – super žmogus su kuriuo treniravomės stovyklose. Jis jau perplaukęs Gibraltarą (su neoprenu), Lamanšą (be neopreno) ir dar kažką. Kartu su juo, palaikydami vienas kitą, nuplaukėme dar vieną kilometrą ir nusprendėm apsisukti ir plaukt link finišo. Bangos buvo tokios, kad kartais nemačiau nei Daaniel, nei baidarininko, bet maždaug žinojau kur finišas, todėl judėjau ta kryptimi. Į krantą mane išnešė vanduo. Bangos mušė taip, kad stovėt buvo neįmanoma. Markas pasakė, kad per tokias bangas į Gibraltarą net neįleistų. Per šį plaukimą išbandėm kaklo apsaugą. Nepasiteisino, suvalgė kaklą iki mėsos. Jaučiau, kad jau noriu plaukt į Afriką, labai noriu. Bet liko dar penkta stovykla.

Penkta stovykla

Skrydis, kelionė traukiniu ir… medūzos puola! Rugpjūtis, pats sezonas, daug žmonių paplūdimyje. Pagaliau supratau kada ispanai maudosi – rugpjūtį. Ir mes patraukėm po keliones į paplūdimį. Užeini į vandenį ir nesupranti ką daryti. Tau nei vėsu, nei gaivu, nei plaukt, nei pliuškentis. Šiltas vanduo, stipri saulė. Susitikom ryte, išklausėm briefing’ą, pasiteiravau – ar galim plaukt be hidro kostiumo. Gavome perspėjimą apie medūzas. Jų buvo daug. Ne labai daug, bet pakankamai, kad susipažintumėme iš arčiau. Kai jų būna labai daug, gelbėtojai neleidžia lįst į vandenį, o tą rytą leido. Mindaugą įgėlė du kartus, dar nespėjus nuplaukti iki startinio bujaus. Man buvo šiek tiek neramu, nes pamačiau tas tikrąsias medūzas pirmą kartą gyvenimą. Ką su jomis daryti, ar galima apiplaukt, ar kažkaip kitaip nesusidurt… Vėl klausimai galvoje. O plaukt gal 6 km. Startavom. Ne visi. Kai kurie ispanai net nestartavo , nes buvo be kostiumų ir šiaip negalėjo pakęsti medūzų, bet ne mes. Mes juk už viską sumokėjome, atskridome ir vanduo šilta. Dabar nors ir rykliai. Svarbu, kad tyčia nepultų. Nepabaigus pirmo rato mums rekomendavo neplaukt aplink bujaus, kuris yra arčiau kranto, nes ten tikrai daug medūzų. Kažkur antrame kilometre pajutau smūgį į žandą su kumščiu apvyniotu kilimine danga. Čia tai bent! Ir nepraeina! Padraskiau odą su nagais, kaip ir rekomendavo ispanai, ir plaukiu toliau. Skauda, bet plaukiam. Kai nuplaukėm, viską ką planavome, pasakiau Markui, kad gavau iš medūzos į veidą. Jis ramiu veidu paėmė plastikinę kortelę ir paskandinę mane po vandeniu pradėjo skust man tą žandą. Po to liepė neplaut su paprastu vandeniu ir naudoti tepalą su antibiotikais. Kol mes rengėmės, išklausėm paskaitą iš kitų plaukikų, kaip elgtis toliau, o kiti jau spėjo nuvažiuot į vaistinę ir perspėt, kad ateis du lietuviai pirkt specialaus tepalo. Tad pusiau murzinas nuo šio vaisto, grįžau namo.

Iki skrydžio į Tarifą buvo dvi su puse savaitės. Plaukti į Afriką norėjosi vis labiau.

Laukite tęsinio.