Tuščios puodynės vertė

2019 06 07

Tuščias puodas šitas
Kaip visi daiktai
Jį tausot pa-tar-ti-na
Nes tuščią puodą gan dažnai
Nes tuščią puodą gan dažnai
Kai kas labiausiai vertina
– Sovietinis Mikė Pūkuotukas

Būdavo dienų, kada ašramas įsigrįsdavo net pačiam Meistrui Bodisatvai. Tada jis imdavo oranžinius savo kelionės drabužius, švariai nusiskusdavo galvą, paimdavo dovanų ir traukdavo į kelią – pas vieną iš daugelio Mokytojų, kuriuos jis turėjo garbės vadinti draugais (ar draugų, kuriuos jis turėjo garbės vadinti Mokytojais). Taip buvo ir šį kartą – paėmęs pilną medaus puodynę, Meistras Bodisatva iškeliavo į rytus. Kurį laiką dar galėjai matyti, kaip nuo jo pakaušio atsispindi saulė, paskui matėsi tik oranžinė figūrėlė, o galiausiai išnyko ir ji. Ašrame liko tyla ir Taurųjį Kelią medituojantys vienuoliai.

Kažkaip jau taip nutiko, kad Meistrui Bodisatvai pasisekė sutikti susivėlusį, alkaną, ir (sprendžiant iš karštligiško žvilgsnio) pasiutusį lokį, kuriam, deja, net Meistro žodžiai apie atjautą ir neprievartą nepaliko visiškai jokio įspūdžio, ir Meistrui teko skubiai pasipustyti padus, žinoma, metus puodynę šalin. Prabėgęs gerą sprintą, Meistras sumažino tempą ir maratonine ristele dėl viso pikto pabėgėjo dar pusvalanduką. Tada, įsitikinęs, kad lokio nedomino taip smarkiai, neskubiu žingsniu patraukė atgal keliu, visai ne be pagrindo tikėdamas, kad lokys, radęs puodynę, sąžiningai pasirūpino jos turiniu, ir, ko gero, jau nuėjo savo keliais.

Meistras neklydo – ir puodynę, ir jos dangtį jis rado krūme netoli diskusijos su lokiu vietos. Kiek nusiminęs, kad draugui neteks paskanauti medaus, jis priminė sau apie laikiną dalykų prigimtį ir likusį kelią nukulniavo visai be nuotykių.

Buvo jau vėlus vakaras, kai jis pasiekė Mokytojo Hsien, kuris, beje, buvo tarnavęs ne vienam Dangaus Valdovui, bet bent tuo metu buvo prielankesnis Zhengyi1, mat gyveno su žmona, pora žavių vaikučių ir dirbo informatikos mokytoju, namus. Mokytojas Hsien tarsi laukdamas Meistro sėdėjo ant akmens netoli įėjimo į savo sodą ir, stebėdamas, kaip lėtai ramiame vakaro ore rangosi dūmo juosta, rūkė ilgą pypkę.

– Sveikas, mielas drauge, – pasisveikino jis. – Atrodai ėjęs ne trumpiausiu keliu – užeik į sodą, išgersime jazminaičių arbatos.
– Arbatos neatsisakysiu, – atsakė Meistras – tik, gaila, medus, kuris būtų taip tikęs prie jos, buvo reikalingesnis kitiems. Užtat, manau, įvertinsi puodynę.
– Nesuklydai, bičiuli. Puodynės vertė – jos tūryje. Ne veltui sakė Laozi:

Trisdešimt stipinų, visi aplink vieną stebulę; kiaurymėje yra vežimo vertė.
Molis minkomas, lipdomas rykas; įduboje yra indo vertė.
Kertamos durys ir langai, renčiamas statinys; ertmėje yra namo vertė.
Tad buvimu pasinaudoti galima, nebuvime – atrasti vertingumą.2

Ir jie užėjo gerti arbatos; Arbatai sušildžius kūną, jazminaičių kvapui atgaivinus sielą, kalba pasisuko apie pasaulio reikalus.

– Aną kartą, – kalbėjo Mokytojas Hsien – buvo pas mane mokinys, be galo gabus tiek Dao keliui, tiek programavimui, tačiau tik pradedantysis tiek viename, tiek kitame. Vieną dieną jis manęs paklausė – „Mokytojau, kokia gi vertė tuščių dalykų? Štai, interfeisas – tuščias jis ir bejėgis, abstrakti klasė nepilnavertė iš savęs, duomenų perdavimo objektas – nereikalingas dalykas, jei turi žodyną ar hešmepą. Kodėl išvis jie egzistuoja?“.

– Senais laikais senas mokytojas būtų savo lazda stuktelėjęs mokiniui per galvą už tokį klausimą – pastebėjo Meistras Bodisatva – o ką atsakei tu?
– O ką gi aš galėjau atsakyti – skėstelėjo rankomis Hsien – tiesą sakant, pasimečiau, nes mokinys, jei jau visiškai atvirai, buvo teisus – išties duomenų perdavimo objektas – tiesiog specifinis tipas, kurį supranta visos programos, esančios toje pačioje paradigmoje. Patys iš savęs, be konteksto, šie dalykai išties beprasmiai: galbūt teko girdėti apie du programuotojus, vienoje kompanijoje dirbusius gretimuose skyriuose? Vakarais jie susitikdavo užeigoje, ir prie gėrimo bokalo kalbėdavo, kaip nuostabiai bendrausiančios jų sistemos, o darbo metu rašydavo įmantrius interfeisus; abiem atrodė, kad negali būti geriau, kol neatėjo ketvirčio rezultatų aptarimas, ir direktoriui paklausus, ar pagaliau logistikos skyrius kuro išlaidas perduoda buhalterijai realiu laiku, entuziastingai nuskambėjo atsakymas „ką jūs! Dar ne tokie dalykai keliaus abiem kryptimis!“… Nors, ką gali žinoti, galbūt ir tai buvo kelio dalis, nes išskirti draugai skirtingose kompanijose tapo gerbiamais žinovais ir savo sričių specialistais.
– Tiesą pasakius, jiems išties gerai baigėsi – ramiai tarė Bodisatva – iš vieno ašramo svečio girdėjau, kad į vakarus nuo čia, žinovų grupė, bandydami standartizuoti duomenų apsikeitimą tarp skirtingų sveikatos informacijos sistemų, netyčia išsikvietė asurą3, vardu HL7 FHIR4, kuri apsigyveno netoliese buvusiame kalnyne ir savo pramogai vedė iš proto perspektyvius sveikatos informatikus – pakliuvę į jos žabangus ir naiviai tikėdami, kad kažkas jau nuvertė kalnus ir sukūrė kažką panašaus į TLK, AHCI ar SNOMED5, tik viskam, jie pasinerdavo į iš tuščių statinių demono suręstą labirintą tik tam, kad paskui iš jo išsvirduliuotų, silpnai veblendami „…ten tik nuorodos ir metaduomenys, tik nuorodos ir metaduomenys, ir nėra kur padėti netgi paciento vardo“. Tiesa, tai buvo gan seniai, ir, ką gali žinoti, galbūt koks didis Meistras tuos kalnus ir apvalė… bet ką čia aš, pasakok, verčiau, apie savo mokinį!
– Ach, išties, mano mokinys – tarsi nenorėtų apie tai daug kalbėti atsiliepė Mokytojas – mano paties Mokytojas, tas mielas širdžiai senas lapinas, atsidūręs tokioje padėtyje, nutaisytų veido išraišką ir povyzą sakančią „beviltiškas“ ir stuktelėtų kreiva savo lazda man per pakaušį – bet, žinia, nebe tie laikai – tad, ką jau čia, atvirai pasakysiu – suvėliau aš atsakymą, išdarkiau Senojo Meistro6 žodžius: „puodynės tuštymėje yra puodynės vertė, kodo tuštumėj – jo praplečiamumas“.
– Nesikrimsk, drauge mielas, juk kitą pusę tiesos, kad ir nesuprasdamas to reikšmės, pasakė pats mokinys – paguodė draugą Meistras Bodisatva – o ir kad pasimetei, ne bėda: juk abu mes suprantame, kad prastas mokytojas iš to, kuris viską žino…

Mokytojas Hsien į tai neatsakė nieko.

Sodo gilumoje užgiedojo lakštingala, virš žydinčių jazminų krūmų tamsiame nakties be mėnulio danguje švytėjo paukščių takas ir Meistras su Mokytoju, apgobti šiltos vasaros nakties tarsi tamsaus apsiausto, tylėdami išgėrė arbatą, tylėdami nuėjo miegoti, ir kitą rytą atsisveikino, taip nieko naujo ir neišmokę.

1 Pasaulietinio Daoizmo pakraipa
2 “Laozi”, vertimas Dalios Švambarytės, Vaga, 2005
3 Asura – piktavalė dieviškoji būtybė, Devų (Surų) antipodas.
4 https://www.hl7.org/fhir
5 Ligų, intervencijų ir terminų klasifikatoriai.
6 Laozi – 老子 – tiesioginis vertimas “Senasis Meistras”.