Mažojo Upelio Bodisatva

Mažojo Upelio ašrame , kuriame, deja, neturėjau garbės mokytis, gyveno Meistras Bodisatva. Bodisatva jis buvo tik todėl, kad tapti Buda neskubėjo: juk pagal apibrėžimą Buda nebesimoko, o Meistras, nors ir puikiai suprato, kad nors visi dalykai turi tą patį šaltinį ir tą pačią laikinumo tuštumą, suteikiančią jiems vertę, iš tiesų žavėjosi jų įvairove ir gebėjimu per jo paties suvokimą vaivorykštiniu žėrėjimu nuspalvinti mūsų visų sapnuojamą pasaulį – jam tai buvo paskutinis žingsnis į nirvaną, ir jo žengti Meistras Bodisatva tiesiog nenorėjo – ir tokiu būdu liko žmogumi.

Juokinga tai, kad Mažojo Upelio ašramą buvo pamėgę programuotojai, ieškantys aiškumo: kas gyvenimo, kas pasaulio – ir beveik visi – kodo. Meistras Bodisatva nebuvo didis žinovas – jis buvo dirbęs tik su CP/M, ir tai – kaip naudotojas, tačiau didieji Meistrai, tikrieji Budos, programavę PDP-10 ar net ENIAC, dažniausiai būdavo pernelyg užimti Tauriojo Kelio nušvietimu milijonams programuotojų, pradedančių žengti Keliu ar demonų iš COBOL programų meinfreimuose vaikymu (už ženklias paramas jų ašramams), tad pavienės dukkhos iškankintos sielos, neradusios paguodos didžiųjų Meistrų žodžiuose apie programas, gimusias Tauriojo Kelio praktikavimo apogėjuje, neretai atsidurdavo ne kur kitur, o Mažojo Upelio ašrame.

– Meistre Bodisatva, – bėdavodavosi nukankintieji, – Už ką likimas davė man tokias kančias? Pažiūrėk – jie krykštauja ir laigo savo projekte kaip dangiškame sode, o aš rūkau ir žiaukčioju purvinoje tamsoje ir rūke; jų klasės daro vieną dalyką, ir daro jį gerai, o manosios – daug, ir visus dalykus, kuriuos jos daro, jos daro klaidingai! Štai, žvelk! Tūkstančiai jų automatinių testų žvilga assertais , skrupulingai jie užtikrina kiekvienos savo eilutės teisingumą, o pas mane – vienintelis testas, atklydęs su karkasu, ir tam pačiam kažkas viską ištrynęs ir palikęs assertTrue(true);. Taip tarę jie dažniausiai apsipildavo ašaromis dėl to, kad suvokdavo, kaip smarkiai yra nutolę nuo Tauriojo Kelio ir dėl pykčio, kurį jausdavo kodui, su kurio dirba.

– Nurimki, – sakydavo Meistras Bodisatva – neverk. Dukkha yra neatsiejamas kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovas, vienas trijų būties požymių – paprastai tariant: jei skauda, reiškia – gyvas. Ir nepyk! Ar pyktum ant vaiko, netyčia sudaužiusio tavo mylimą Budos statulėlę? O gal pyktum ant jo mamos, kad vaiką be jo valios pagimdė, krūtimi maitino ir vaikščioti mokė? Juk kodas – kaip vaikas, kurį programuotojas kaip tik sugebėdamas ant kojelių statė: jis pats nekaltas, kad toks yra, kaip ir nekaltas programuotojas, paklydęs kančios klystkeliuose toli nuo Tauriojo Kelio: ar suvoki siaubą, kuris yra šis: būti paklydus ir net nesuvokti, kaip toli nuo šviesos esi? Nagi, nubrauki ašarą, ir pagalvok: jei žinai, kur yra kelias, jau žinai, kaip jį pasiekti – tereikia eiti jo link!

– Bet, Meistre Bodisatva, – sakydavo nelaimingieji, mes jo niekada nepasieksim!
Meistras Bodisatva nusišypsodavo – kiekvienas žingsnis, žengtas link Tauriojo Kelio, jau yra žengtas Tauriuoju keliu – tardavo jis. Štai toks teisingas buvo Meistras Bodisatva, ir taip jis žiūrėjo į paveldėtą kodą.